Šiandien apmąstykite savo nuolankumą prieš Dievą

Bet moteris atėjo ir pagerbė jį sakydama: „Viešpatie, padėk man“. Jis atsakė į tai: „Neteisinga imti vaikų maistą ir mesti jį šunims“. Ji pasakė: „Prašau, Viešpatie, nes net šunys valgo likučius, nukritusius nuo jų šeimininkų stalo“. Mato 15: 25–27

Ar tikrai Jėzus leido pasakyti, kad pagalba šiai moteriai buvo panaši į maisto mėtymą šunims? Daugumą iš mūsų dėl mūsų pasididžiavimo būtų labai įžeidę tai, ką pasakė Jėzus. Bet tai, ką jis pasakė, buvo tiesa ir jis niekaip nebuvo grubus. Jėzus akivaizdžiai negali būti nemandagus. Tačiau jo pareiškimas turi paviršutinišką grubumo aspektą.

Pirmiausia pažvelkime į jo teiginį. Jėzus prašė Jėzaus ateiti ir išgydyti jo dukterį. Iš esmės Jėzus jai sako, kad ji vis tiek neverta šios malonės. Ir tai tiesa. Ne daugiau kaip šuo nusipelno pašaro nuo stalo, ar mes nusipelnėme Dievo malonės. Nors tai yra šokiruojantis būdas tai pasakyti, Jėzus tai sako taip, kad pirmiausia iliustruotų mūsų nuodėmingos ir nevertos padėties tiesą. Ir ši moteris to imasi.

Antra, Jėzaus pasakymas leidžia šiai moteriai reaguoti su didžiausiu nuolankumu ir tikėjimu. Jo nuolankumas matomas tuo, kad jis neneigia paralelės su šunimi, valgančiu nuo stalo. Veikiau jis nuolankiai nurodo, kad šunys taip pat valgo likučius. Oho, tai nuolankumas! Tiesą sakant, galime būti tikri, kad Jėzus kalbėjo su ja šiek tiek žeminančiu būdu, nes žinojo, koks nuolankus yra, ir žinojo, kad reaguos leisdamas nuolankumui spindėti, kad galėtų parodyti jos tikėjimą. Jos neįžeidė kukli tiesa dėl savo nevertumo; veikiau jis ją apkabino ir, nepaisant jo nevertumo, taip pat siekė gausaus Dievo gailestingumo.

Nuolankumas gali išlaisvinti tikėjimą, o tikėjimas išlaisvina Dievo gailestingumą ir galią. Galų gale Jėzus kalba, kad visi išgirstų: „O moteris, puikus tavo tikėjimas!“ Jos tikėjimas pasireiškė ir Jėzus pasinaudojo proga pagerbti ją už tą nuolankų tikėjimą.

Šiandien apmąstykite savo nuolankumą prieš Dievą.Kaip būtumėte reagavęs, jei Jėzus būtų jums kalbėjęs tokiu būdu? Ar būtumėte buvęs pakankamai nuolankus, kad pripažintumėte savo nevertumą? Jei taip, ar jums pakaktų tikėjimo, kad, nepaisant jūsų nevertingumo, būtų galima pasitelkti Dievo malonę? Šios nuostabios savybės eina koja kojon (nuolankumas ir tikėjimas) ir atskleidžia Dievo gailestingumą!

Pone, aš esu nevertas. Padėk man tai pamatyti. Padėkite man pamatyti, kad aš nenusipelniau jūsų malonės mano gyvenime. Bet toje nuolankioje tiesoje aš taip pat galiu pripažinti jūsų gailestingumo gausą ir niekada nebijoti prašyti pasigailėjimo. Jėzau, aš tikiu tavimi.